garsas

1 gar̃sas sm. (4, 2) KBII52 1. ausimis sugaunamas oro virpėjimas, balsas; skardas, aidas: Daiktas be garso nukrito žemėn P.Cvir. Kažką pažįstamą pagauna Ignotas muzikos garsuose rš. Įpink į giesmę darbo žygį, mašinų ūžesio garsus K.Kors. Mažiausią garselį šikšnosparnis girdi J.Jabl. O laukus visur bei pievas skambino gar̃sai K.Donel. Garso aukštį, arba toną, nusako virpėjimų dažnumas Enc. Kad dainuo[ja], zvanija, gar̃sas eina J. Atmuša gar̃sas miške, t. y. gar̃sas eina į mišką J. Girioje nebuvo nei jokio garso girdėti KII12. Ji viena visu garsù (labai garsiai) šneka Gs. Į vario vartus šoviau, į svirną gar̃sas ėjo JV255. Oi jūs, striūnos, striūnos, duokit skripkai garsą DvD62. ^ Be garso ir miškas kurčias Grk. Svetimoj girioj didesnis gar̃sas Trgn. 2. žinia, gandas, girdas: Gar̃sas lėkė per miestą KI318. Šimas paleidė garsą, kad numirė anas BsPII299. Jis turi garsą turtingo žmogaus BŽ522. Eina garsas Prūsų žemės – žirgą reik balnoti Mair. Nė jokio gar̃so nėra apie jįjį J. Eina garsaĩ, kad jau negyvas Gs. Paskui visoki garsaĩ (paskalos) pasklido Gs. Garbės garsas nusklis į visus kraštus pasaulės S.Dauk. O ir parnešė močiutei garselį, ale nelabai gerą JD582. Garsas manęsp atėjo BB1Moz18,21. ║ garbė: Niekam pasauly aš nepavydžiu nei didžio turto, nei garso didžio rš. 3. muzikos instrumentų dalis balsui išduoti: Armonikos garsai, arba tonai (klepai) Ss. Skripkos garsaĩ (plyšiai, panašūs į raidę S iš abiejų stygų pusių) Ss. 4. gram. žodžio dalis: Garsą girdime tariant, raidę matome parašytą J.Jabl. Mūsų kalbos garsai skiriasi į balsius, dvibalsius ir priebalsius J.Jabl.